Svarbu pažinti širdį

Yra viena tėvo Jurgio konferencija, prasidedanti žodžiu „svarbu“. Todėl ji pirmiausia ir ateina į mintį. Taip pat todėl, kad ji – apie širdį. O tas pirmas žodis „svarbu“ atskamba testamentine tapusioje popiežiaus Pranciškaus ekciklikoje Dilexit nos taip pat apie širdį – Švenčiausiąją Jėzaus Širdį ir kiekvieno mūsų širdį: „Gyvenant paviršutiniškumo epochoje, skubant nuo vieno dalyko prie kito, nežinant, kodėl, ir tampant nepasotinamais vartotojais bei rinkos mechanizmų, kuriems nerūpi gilesnė mūsų gyvenimo prasmė, vergais, mums visiems reikia iš naujo atrasti širdies svarbą.“[1]

Ir dar: „Jei nuvertiname širdį, taip pat nuvertiname, ką reiškia kalbėti iš širdies, veikti su širdimi, puoselėti ir gydyti širdį. Jei nevertiname širdies specifiškumo, prarandame žinias, kurias vien protas negali perduoti; prarandame mūsų susitikimų su kitais turtingumą; prarandame poeziją. Taip pat prarandame istorijos ir savo praeities pėdsakus, nes tikroji mūsų asmeninė istorija kuriama su širdimi. Gyvenimo pabaigoje tik tai bus svarbu.“[2]

Toji pati širdies tema visai neseniai vėl priminta. Popiežius Leonas XIV rugpjūčio 6 d. naują Jubiliejaus metų katechezių ciklą apie Kristaus Kančios, Mirties ir Prisikėlimo slėpinį, kaip Vilties šaltinį, pradėjo kvietimu: „Turime atsiliepti į Viešpaties iniciatyvą, paruošdami savo širdis konkrečiais meilės, atleidimo ir savęs atidavimo veiksmais, kad Jis galėtų ateiti ir apsigyventi mumyse.“[3]

Gali būti, kad, jei ne ši katechezė, širdies tema ir nebūtų paženklinusi šio rudens pradžios. Tikėtina, kad ir iš tėvo Jurgio dvasinių konferencijų pluošto, jau bemaž parengto spaudai, būtų koks nors kitas gabalėlis iškilęs. O dabar lyg ir nėra kur trauktis. Reikia grįžti prie tėvo Jurgio „svarbu“.

„Svarbu yra pažinti širdį ir ją valdyti, nes širdis gali būti gėrio versmė arba, priešingai, griuvėsių ir nelaimių šaltinis. Viena vertus, reikia ją vystyti ir formuoti, kita vertus – saugoti ir laikyti.

Kaip ir kodėl reikia ugdyti ir formuoti širdį? Visų pirma – Dievas niekuomet nesmerkia širdies, bet ją brangina ir reikalauja jos sau: „Mano vaike, duok man savo širdį“ (Pat 23, 26). Žmonės taip pat vertina tuos, kurie yra geros širdies, prisiriša prie jų. […] Jautrus žmogus, gebantis parodyti širdį, greitai užkariauja kitus. Tai yra gerų ugdytojų paslaptis ir tikrų apaštalų jėga.

Spontaniški širdies impulsai – užuojauta, geranoriškumas, pasišventimas ir atsidavimas, bičiulystė – yra kilnūs, bet juos reikia atpažinti ir sutvarkyti. Reikia save tirti ir pažinti. Ar turiu gerą širdį, o gal blogą, kreivą?

Atjauta – pirmasis geros širdies bruožas. Gera širdis pastebi kito kūno ir dvasios vargus. Toks buvo šv. Vincentas Paulietis ir kiti šventieji. Nėra žmogiško vargo, kurio šventieji nebūtų bandę palengvinti. Bet dar labiau nei kūno jie yra jautrūs dvasios vargams: verkia su verkiančiaisiais, dėl kitų gėdą ir negarbę patiria, kaip šv. Paulius. Niekuomet nesmerkia, nešmeižia kito, bet užuojautos arba tylos apsiaustu pridengia. Niekuomet kito suklupimas ar trūkumas jiems nėra džiaugsmo ir triumfo priežastis. Visuomet ranką paduos, žaizdas aptvarstys. O bloga širdis nejaučia, nemato, kaip tie, kurie keliu į Jerichą praėjo pro plėšikų sumuštąjį. Jie nejautrūs kito kūno vargui ir žiaurūs dvasios vargui: pagarsina, kai reikėtų nutylėti, užuot gelbėję, skuba privesti iki galo, iki visiško sugriuvimo. Koja paspiria, žaizdas iš naujo atveria.

Geranoriškumas – graži geros širdies gėlė. Geranoriško žmogaus veide visuomet šviečia šypsena, malonumas. Reikia gerai galvoti apie žmones ir nuoširdžiai jiems linkėti gero, kad toji šypsena nebūtų apsimestinė, kad nebūtų tik kaukė. Tikras nuoširdumas visuomet jaučiamas. Toks žmogus yra pastabus, numatantis: nori būti malonus, paslaugus, užbėgantis už akių, tačiau be įkyrumo ir savęs primetimo, natūraliai dėmesingas ir jautrus.

O bloga širdis daro viską, kad aptiktų kito silpnas ir pažeidžiamas vietas, kad galėtų pasotinti savo piktumą ir poreikį blogai galvoti apie kitus. Tokie žmonės perdėtai įžeidūs, linkę visur matyti skriaudas. Kai panori būti malonūs – jų šypsena dirbtinė. Jų artumas kelia nerimą, jie ne skleidžia džiugesį, bet jo vengia. Nuo jų tartum šaltas vėjas pučia, stingdo ir uždaro sielas. Tokiems žmonėms kartais būdinga net persekiojimo manija. Todėl taip svarbu savyje ugdyti giedrą akį: kiekviename žmoguje matyti Dievo paveikslą ir panašumą, sugebėti įžvelgti Dievo spindulius ir per žmonių ydas, ir per netikusius veiksmus.

Pasišventimas gerame žmoguje – tai kilni savęs, savo širdies dovana, gebėjimas duoti save. Ką iš tiesų toks žmogus duoda? Savo laiką, gebėjimus, patį gyvenimą, net kraują pralieja. Dosniai dalija dovanas ir malones. Greičiau jau pats sau gailisi, geba pasitenkinti mažu. Nesistengia savęs pelningai įkeisti. Perdėtai nesirūpina sveikata, bet supranta, kad ją reikia naudoti išmintingai, produktyviai. Duoda tai, ką turi ir kas pats yra, be jokio išskaičiavimo ir suinteresuotumo. O blogos širdies bruožas – egoizmas. Toks žmogus ne duoda, bet ima, yra gobšus, pavydus, saugantis save, perdėtai susirūpinęs savo patogumu ir sveikata. Vengia bet kokio pavojaus. Jam nerūpi kilnūs dalykai.

Bičiulystė – geros širdies savybė. Gera širdis myli, sušildo, palaiko. Sakoma: geras draugas – galinga apsauga, kas tokį suranda – atranda lobį. Bičiuliška širdis atranda bendrystę su kitais, nes myli. Kartais nutinka, kad jos meilė krinta į nedėkingą dirvą, bet paprastai vis tiek susilaukia vaisiaus, pažadina atsaką, patraukia, jos pastangos atlyginamos. Bloga širdis nemyli. Ji nėra skirta niekam. Toks žmogus, nors ir bendrauja su kitais, pasilieka vienas, nesusijęs su niekuo, prieš nieką neišlieja širdies. Ir neturi į ką atsiremti. Jo prieraišumas ieško objekto ir tampa iškreiptas.

Prašykime Dievą, kad duotų mums gerą širdį ir saugotų mus nuo nukrypimų. […] Šventasis Raštas pristato mums meilę, atsidėjusią savo įsimylėjimo objekto paieškoms: „Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą – gatves ir aikštes, – turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis“ (Gg 3, 2). „Ar nematėte to, kurį myli mano širdis?“ (Gg 3, 3). Atsakymas: ieškok Eucharistijoj, ieškok savo artimame!“[4]

Štai ir kitas tėvo Jurgio žodis – „ieškok“. Tiesą sakant, jis skamba ne vien kaip atsakymas, bet ir kaip įsakymas – būk sąmoningas, budrus, dėk pastangas, dirbk, kovok. Gal norėtųsi sakyti: man nepavyksta, aš nepajėgiu. Gal net rankos nusvirtų, jei nebūtų tikra, kad Viešpats pirmas kovojo, kovoja ir nesiliaus kovojęs už mane ir tave. Iki mirties ant kryžiaus, iki ietimi pervertos Širdies. Juk Švenčiausiojoje Jėzaus Širdyje įvyksta ir išsipildo ši Pakartoto Įstatymo knygos eilutė: „Viešpats, jūsų Dievas, eina pirma jūsų, jis pats kovos už jus, kaip jūs matėte jį darant…“ (Įst 1, 30) Akivaizdu. Tėvas Jurgis gyveno šia tiesa.

Todėl ir kitiems galėjo ir gebėjo ją liudyti: „Šiandien šv. Mišiose Švč. Jėzaus Širdies garbei žvelgėme į didžiulę tos Širdies meilę Dievui ir žmonėms. Tačiau garbiname Švč. Jėzaus Širdį ne tik kaip meilės, bet ir kaip kovos, drąsos bei stiprybės simbolį. Viešpats Kristus kvietė: „Jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Taip pat sakė: „Dangaus Karalystė jėga puolama ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Šventųjų pavyzdys mus moko, kad meilę reikia įgyti.

Kad mylėtum Dievą ir žmones, negana ugnies plykstelėjimo vieną akimirką. Reikia tą ugnį nuolat kurstyti ir palaikyti kova ir darbu. Kova yra pirma ir būtina sąlyga siekiant tobulumo ir ištikimai einant savo pašaukimo keliu. Reikia kasdien imti savo kryžių ir eiti paskui Kristų (plg. Mk 8, 34). Gerai žinoma tiesa, kad padarysime tiek, kiek prisiversime. Taigi reikia save versti. Reikia užsispyrimo, apsimarinimo, savikontrolės, prievartos. Tai kieta kalba ir sunkus dalykas mūsų sužeistai prigimčiai. […] Tačiau, jei tvirtai imsimės kovos, greit pamatysime, kad vis dėlto nėra taip jau sunku ir neįmanoma, kaip iš tolo atrodo. […]

Šv. Pranciškus Salezas sako, kad ne tas yra didis šventasis, kuris nenusideda, kuris eina atsargiai ir pamažu ir todėl nesuklumpa, bet ir nieko didingo nepasiekia. Tikrai didis yra tas, kas turi daug užsidegimo, kas veržiasi ir bėga pirmyn, gal suklumpa ir krinta, bet vis tiek keliasi ir eina toliau, po kiekvieno kritimo atitaisydamas nutikusį blogį. Stenkimės savyje pažadinti tokį užsidegimą, žiūrėdami į Švč. Jėzaus Širdį.“[5]

[1] Dilexit nos. Šventojo Tėvo Pranciškaus enciklika „Apie žmogiškąją ir dieviškąją Jėzaus Kristaus Širdies meilę“, Nr. 2.

[2] Ten pat, Nr. 11.

[3] Popiežius Leonas XIV, bendroji audiencija, 2025 m. rugpjūčio 6 d.

[4] Parengta pagal: pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, dvasinė konferencija „Apie širdies ugdymą“ (lot. De formatione cordis).

[5] Parengta pagal: pal. Jurgis Matulaitis, dvasinė konferencija „Dvasios kova“ (lenk. Walka duchowa) kn. Bl. Jerzy Matulewicz, Konferencje ascetyczne, opr. ks. Jan Bukowicz MIC, Tadeusz Górski MIC, Warszawa: [Mariański Inst. Historyczny], 2002, ir pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Lituana, dvasinė konferencija „Apie dvasinę kovą“ (lot. De pugna spirituali).

Perpublikuota iš bernardinai.lt